Einu aš peilio ašmenim,
Einu viršum bedugnės,
Alsuoja vėjas man mirtim,
O aplink sukasi vien ugnys.

Einu žiūrėdama, kas buvo,
Nes nežinau, kas rytoj bus.
Juk vakarykštės mintys žuvo,
O šiandienos vis vien pranyks.

Einu, o žvilgsniai degina mane,
Po kojom subyrėjęs stiklas,
Ir kaip išgelbėti vienai save,
Jei niekas niekada nebuvo tikra...

Einu, stebėdama kančias kitų,
Matydama, kad ilgesys nedingsta.
Einu, po kojom praraja minčių,
Kurios kiekvieną dieną gimsta.

Einu, aš nesustoju, vis einu,
Virš pamirštų dienų prisiminimų,
Nors skauda ir širdy verkiu,
Negaila man palikt nusivylimo.