Per tyliai girgždantį baltutį sniegą
Nubėgo tūkstančiai minčių,
Bet man širdelė vis dar miega,
Kurioj tiek daug žaizdų gilių.
Aš žiūriu tiesiai pro liūdinčias akis,
Matau, kaip paukščiai horizonte grįžta,
Ir verkia lietumi mana širdis,
Iš skausmo ji per pusę plyšta.
Gyvenimas yra tarytum plonas stiklas,
Kurį įskėlus eit labai sunku,
O ypač kai viskas, kas aplink, netikra,
Kai širdys šaltos tūno po ledu.
Per žalią žolę, nusėtą gėlėmis,
Nubėgo ir svajonės mano.
Neverta tikėt net savo mintimis,
Jei vieną kartą jos tave apgavo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-04-12 18:51:05
O man patiko :)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-12 15:03:04
gražu yra tai,kas tikra,
o čia man tikrumo nėra,labiau
klišių rinkinukas.
sėkmės
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-04-12 01:24:52
Pabiras. Ir mintys pernelyg greitai pabėgo. Nedaug kas užkabino, tačiau ne beviltiškai.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-04-11 20:13:16
Labai gražus kūrinys, aš sužavėtas,
Tik ledą ir stiklą sukeisčiau vietomis,
O vis dėlto verta tikėti,- net mirdamas
ir tūkstančius kartų apgautas- vis teigčiau ...
Vartotojas (-a): liūdnosiukė
Sukurta: 2007-04-11 18:33:42
stringa kai kurios eilutės (pvz: 5, 11, 15), šiek tiek pakeitus būtų visai neblogai kaip jauniems jausmams :)