Per tyliai girgždantį baltutį sniegą
Nubėgo tūkstančiai minčių,
Bet man širdelė vis dar miega,
Kurioj tiek daug žaizdų gilių.

Aš žiūriu tiesiai pro liūdinčias akis,
Matau, kaip paukščiai horizonte grįžta,
Ir verkia lietumi mana širdis,
Iš skausmo ji per pusę plyšta.

Gyvenimas yra tarytum plonas stiklas,
Kurį įskėlus eit labai sunku,
O ypač kai viskas, kas aplink, netikra,
Kai širdys šaltos tūno po ledu.

Per žalią žolę, nusėtą gėlėmis,
Nubėgo ir svajonės mano.
Neverta tikėt net savo mintimis,
Jei vieną kartą jos tave apgavo.