galvoju, kažkur pasaulis
vis dar yra nepasibaigęs

kažkur giliai
Žemaitijos miškuose
ten, kur žmonės neįkelia kojos

ten, kur ant samanų padėjusios galvas
sirpsta karališkos mėlynės ten, kur
liūdni liūnai, aplipę baltomis lelijomis,
spendžia nekaltas žabangas
ir dainuoja akivariškas dainas
ten, kur gailiai kvepia gailiai
ir klaidina uogautoją tyruose

bet nereik ieškoti prieblandos vietų

jis nepasibaigė ir ten,
kur besaikiai laukai driekias,
kiek akis užmato
po žemu Žemaitijos dangum

tamsiose ir šviesiose vietose
vis dar galima aptikti geografiškai
nepasibaigusio pasaulio lopų

jo galima aptikti netgi ten,
kur tavo akis žvelgia į sužaliavusį medį
pritraukia lapą ar neišvaizdų žiedelį

nepasiima, neužrašo –

uosto