Kai telefonas man skambina mirtį,
liepsiu pakelti ragelį vaikeliui,
prie durų suklupusiam vakarą pilką –
per naktį girdžiu savo maldą jį tariant.
Galbūt išsigąs jauno balso paliegus,
bet vis dar galinga beakė mirtis.
Kodėl gi ji niekad neskambina dieną?
Gal mano, jog žaizdos lig ryto užgis?
Per šaltą drėgną delną pernešu aš laidą
palengva tiesiu link tavo pirštų, vaike,
badantis šnabždėjimas, girdžiu, ragelin eina,
kol klausytojas tylėt lopšinę baigia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-04-08 19:35:13
kažkaip mirties užsiundymas ant vargšo vaiko keistai nuskambėjo, pati būtum prisiėmusi savo vargus - gal kitaip suskambėtų :)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-07 21:40:44
paskutinis posmas stringa. bet pats eilius geras man... mintis lb patiko...
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-04-07 18:56:56
savotiškas toks...
Anonimas
Sukurta: 2007-04-07 16:52:44
ne pagiežą, o skambutį :P
savotiškai, kai kur nustebino elementarus rimas, jums nebūdingas..
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-04-07 15:44:29
Pamačiau realistinę situaciją...