Kai telefonas man skambina mirtį,
liepsiu pakelti ragelį vaikeliui,
prie durų suklupusiam vakarą pilką –
per naktį girdžiu savo maldą jį tariant.

Galbūt išsigąs jauno balso paliegus,
bet vis dar galinga beakė mirtis.
Kodėl gi ji niekad neskambina dieną?
Gal mano, jog žaizdos lig ryto užgis?

Per šaltą drėgną delną pernešu aš laidą
palengva tiesiu link tavo pirštų, vaike,
badantis šnabždėjimas, girdžiu, ragelin eina,
kol klausytojas tylėt lopšinę baigia.