Žemynėle palaimink lietų
kad kas rytą žolė žaliuotų
ir žaliąja srove tekėtų
į pagonišką mano būstą
ten vėjarodžiai į šaltinį
saulės laikrodžiai į ramunę
ten sustosime prie šaltinio
pasiilgę šakų artumo
tai kartu tegu mūsų rankos
laisto gėlę ir glosto paukštį
tegu paukščiai nebus išrankūs
toms šakoms nevienodo aukščio
Žemynėle kai saulė leisis
man paklok patalėlį miegui
kur nukrito prinokę vaisiai
kur stirnaitė baikšti prabėgo
o prieš miegą prie žalio lauko
kol tylėdamos gęsta šviesos
leisk paliest mylimosios plaukus
ir dievams paaukoti priešus
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-06-25 15:08:44
...Eilėraštis lyg Baltas Paukštis
Mane taip nunešė toli--
Svaigstu iš džiaugsmo - aukštis,aukštis!
Paliko dulkės pakely...
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-04-08 18:17:58
Švelnus, romantizmu dvelkiąs atsigręžimas į mūsų paslaptingą (gal todėl vis dar viliojančią) senovę, kurioje liaudies poezijos motyvai pagražindavo ir net palengvindavo varganą protėvių gyvenimą. Nuoširdžiai dėkoju už tautišką tematiką, kurios kažkodėl daugelis gėdijasi:-)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-04-07 13:43:55
Turinys lengvas, skaidrus, jausmiškas, vietom net su liaudies poezijos motyvu.
Anonimas
Sukurta: 2007-04-07 13:24:20
Skaidru lyg vandens lašas ir
lengvai tauru.
šiek tiek pertęsta, todėl yra nereikalingų
žodžių.
pavasaris ir žemyna, neblogai
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-04-07 10:28:40
pritariu Taurijai...