Žemynėle palaimink lietų
kad kas rytą žolė žaliuotų
ir žaliąja srove tekėtų
į pagonišką mano būstą

ten vėjarodžiai į šaltinį
saulės laikrodžiai į ramunę
ten sustosime prie šaltinio
pasiilgę šakų artumo

tai kartu tegu mūsų rankos
laisto gėlę ir glosto paukštį
tegu paukščiai nebus išrankūs
toms šakoms nevienodo aukščio

Žemynėle kai saulė leisis
man paklok patalėlį miegui
kur nukrito prinokę vaisiai
kur stirnaitė baikšti prabėgo

o prieš miegą prie žalio lauko
kol tylėdamos gęsta šviesos
leisk paliest mylimosios plaukus
ir dievams paaukoti priešus