Santrauka:
( visgi atostogos, kad ir tokios )
Šaltas rūkas plikina veidą,
O traukinys lyg tarp kitko
Žmones palydi į naują savaitę.
Mano balse tupi siela
Lyg sopulių Marija,
Septyniais ilgesiais subadyta.
Tik tikėjau dar neseniai,
Kad knygos, įstrigusios tamsoje,
Bus lieptas link švintančio horizonto.
Pamirščiau visą dabartinį žinojimą,
Ir vėl supčiaus tėčiui ant rankų,
Pirštais žaistų barškučiai, pripilti kmynų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-04-14 21:14:52
Nors Valentas Šlaistas, mano nuomone, stipriai klysta (moteris niekada nebus laiminga), tačiau jis teisus kitu atveju: šis etiudas iš tikrųjų geras. Su džiaugsmu sieloj atsiimu kai kuriuos anksčiau išsakytus kategoriškus teiginius.
Anonimas
Sukurta: 2007-04-06 15:05:47
nais;) tik stiprumo dar trūko
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-04-06 15:03:45
toks pilnas gerumo, ilgesio... gražu
(...dar priminė studentiškus laikus:)
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-04-06 12:03:16
labai gražu...
Anonimas
Sukurta: 2007-04-06 11:32:33
gražu.
aš be žodžių..