Nepyk,
Tau daug ko nesakiau.
Lietaus lašais
Vis būriau aš rytojų
Vilties ir nerimo sparnais
It ąslą - kelią
Vis šlaviau,
Kad plunksnų šukės
Nesužeistų tavo kojų.
Vidurdienio varpais
Prabilti nemokėjau,
Tik kelio dulkėm
Vėjyje buvau.
Kai šaukt reikėjo -
Aš tylėjau
Sakralinėj maldos rimty -
Šaukiau.
Pavasario išpuošto klonio svaiguly
Gegutės vis prašiau:
Nebausk trumpu kukavimu.
Atleisk,
Kad daug ko nesakiau,
Kad mano nejautei
Alsavimo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-11-10 13:27:09
labai patiko
Vartotojas (-a): gurgulyte
Sukurta: 2007-09-14 11:54:33
labai geras. imu
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2007-04-06 14:24:03
toks išeinantis iš vežių eilius..
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-04-06 12:02:19
neblogai...
Anonimas
Sukurta: 2007-04-06 11:55:37
ąslą>>>aslą
Kai šaukt reikėjo -
Aš tylėjau
Sakralinėj maldos rimty -
Šaukiau.>>> tie šaukiau šaukiau. reiktų kito žodžio
tačiau pabaiga viską atperka. gražus kūrinukas
Anonimas
Sukurta: 2007-04-06 11:28:52
am,
iš pradžių pradėjus skaityti norėjau
negerumą pasakyti,
bet perskaičius iki galo ir dar kartą
nuo pradžių nebenorėjau.
yra jame labai stipraus šarmo,
kuris išties daug gero šiam eiliui
duoda. yra labai puikių vaizdinių,
o minusai labai mažučiai