Santrauka:
Grimztu į kitą laiką-tokį nenumaldomai senstantį, drėgme dvelkiantį rūsį.
Mažiukai laiptai, bet gilus rūsys,
Kiekvienas žingsnis – adata pro batą.
Iš nevilties tik atmintis atgis,
Ir aš užuosiu kvepiančią arbatą…
Šnarės dar sienos praeities balsais,
Kai vis gilyn gilyn į rūsį leisiuos.
Paleiskit mane, laiptai – kliedesiai,
Aš palikau viršuj vaikystės vaistus.
Dabar tinkle pelėsių ir vorų,
Kai nuo drėgmės net sąnariai repuoja,
Norėdama sustoti sustingstu
Ir vis maldauju: nejudėkit, kojos…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-04-06 18:15:47
Labai įdomios metaforos, o kūrinio visuma ganėtinai pasisekusi.
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-04-06 12:00:12
gražiai užbaigiai...
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-04-06 11:53:23
Gražu. Artima. Suprantama. Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2007-04-06 11:50:54
kliedėsiai>>>kliedesiai
Paleiskit mane, laiptai – kliedėsiai>>>Mane paleiskit, laiptai – kliedesiai>> sukeisčiau vietomis.
įdomus.
Anonimas
Sukurta: 2007-04-06 11:14:58
lengvai persiskaito, labai tekantis eilius, šaunu ;)