Mažiukai laiptai, bet gilus rūsys,
Kiekvienas žingsnis – adata pro batą.
Iš nevilties tik atmintis atgis,
Ir aš užuosiu kvepiančią arbatą…

Šnarės dar sienos praeities balsais,
Kai vis gilyn gilyn į rūsį leisiuos.
Paleiskit mane, laiptai – kliedesiai,
Aš palikau viršuj vaikystės vaistus.

Dabar tinkle pelėsių ir vorų,
Kai nuo drėgmės net sąnariai repuoja,
Norėdama sustoti sustingstu
Ir vis maldauju: nejudėkit, kojos…