Per rudens vestuves su vienatve
Aš bučiuosiuos be vėjo letargo,
Kai taksistas neišrenka gatvės -
Mes pareisim be didelio vargo.
Ech, tos dienos - nusinešė protą,
O rieškučių naktis nepakyla.
Atiduoki man savo kuprotą,
Moneta apsimetusią tylą.
Atiduoki natas, kurios lijo
Į praeivių - netikėlių veidus.
Mano purvinas miestas sugriuvo,
Aš tirpstu, tarsi sniegas – palaidas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Guapo
Sukurta: 2007-04-12 18:54:40
Mmm, lapkritis... Mano mėnuo.
Kūrinys puikus, ką čia daugiau bepasakysi. Rimas gražiai skaitosi, mintis nepertempta, patraukliai išrišta.
Na, negaliu aš būti ir visiškai objektyvus - juk mano kraštietis Albinas - raseiniškis ;-)
Sėkmės kūryboje ;-)
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-04-06 11:58:43
įdomus...
Anonimas
Sukurta: 2007-04-06 11:45:58
įdomiai. yra netikėtų vaizdinių ;)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-06 11:10:43
po kuprotą nereikia kablelio, arba tada reikia dėti ir po apsimetusią
melodingas, besisupantis ant supynių
gerai susiskaito, bet yra koreguotinų vietų
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-04-06 09:58:10
Patiko, randu dalelę savęs, nes aš taip pat lapkritinis.
Vartotojas (-a): borušė
Sukurta: 2007-04-06 09:24:43
kažkaip gerai :)