Per rudens vestuves su vienatve
Aš bučiuosiuos be vėjo letargo,
Kai taksistas neišrenka gatvės -
Mes pareisim be didelio vargo.

Ech, tos dienos - nusinešė protą,
O rieškučių naktis nepakyla.
Atiduoki man savo kuprotą,
Moneta apsimetusią tylą.

Atiduoki natas, kurios lijo
Į praeivių - netikėlių veidus.
Mano purvinas miestas sugriuvo,
Aš tirpstu, tarsi sniegas – palaidas.