iširęs

Tamsa, vėl įsprausta tarp sienų,
Ryte pasislėpė lubų rankovėj.
Aš skaptavau iš stiklo Dievą,
Įmintą danguje pūslėta koja.

Išpjoviau iš palangės laivą,
Paleidau plaukt tamsos latakais.
Nuskendo, susiūbavus laikui...
Balandžiai irgi grįžo susitepę.
Princesė

2007-04-05 15:12:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Baltas lapas

Sukurta: 2007-04-05 22:02:58

Šviesa, vėl veržiasi pro langus,
Nuo ryto iki vakakaro vidun.
Aš mintyse tave iš stiklo kūriau,
Skidri nepastebėta praėjai...

Anonimas

Sukurta: 2007-04-05 21:17:26

paskutinė eilutė labiausiai.
antroje eilutėje kažkodėl norisi inversijos,
dėl ritmo, patiko Dievo skaptavimas, toks
įdomus pasirinkimas ;)

toks savotiškas, bet yra neapdirbtų vietų, manau

Vartotojas (-a): ieva

Sukurta: 2007-04-05 19:21:25

skaptuoti galima tik is medzio. stiklas puciamas

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2007-04-05 16:48:41

Na, visų pirma noriu paprieštarauti Kaimynui. Pesimizmo, bent aš, nerandu šiame darbelyje:) Viskas dėl paskutinės eilutės. Pats eilius tarsi aliuzija į Nojaus laivą. Tai ir balandžių susitepimas, mano manymu, simbolizuoja viltį - nes sugrįžo susitepę žeme, vadinasi bus kur išsilaipinti:)

Na, ir nusišnekėjau:)