Pamilai tu rožės žiedą,
Jos spyglius aštrius.
Pažinai jos kvapą, geismą
Ir praradai ramius sapnus.
Tu žinai, jog laukti reikia
Tris dienas ir tris metus,
Kol gražuolei pripažint galėtum
Apie širdies slaptus geismus.
Tik laukimas, tas bemiegis,
Plėšo širdį į skutelius mažus,
O juk rožei žydėti lemta
Tik tris stiprius širdies dūžius.
Pasmerktasis tu esi ir būsi,
Vienišas klajosi po žemes.
Pamylėjęs rožę vieną,
Amžinybei užsimesi vienatvės grandines.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-04-02 20:09:54
siūlau šiek tiek subtilesnio pateikimo, nes dabar nemažai
šalbonų, sėkmės
Anonimas
Sukurta: 2007-04-02 14:25:53
kadangi labai šlubuoja rimas tai negalėjau priimt šio kūrinio rimtai
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-04-02 14:04:46
„Tas laukimas, tas bemiegis..."
Autorės patirtis leistų jau pagalvoti ir apie pirmų-trečių eilučių rimavimą :)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-02 11:31:56
na, toks kiek vangiai klaidžiojantis poetikos jūroje. perkeliu ir jausmus, nieko prieš?
reiktų vengti tokių banalumų: "Pamylėjęs rožę vieną"... kažkaip jau nelabai...
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-04-02 11:22:05
amžina vienatvė... geros mintys...