Pamilai tu rožės žiedą,
Jos spyglius aštrius.
Pažinai jos kvapą, geismą
Ir praradai ramius sapnus.

Tu žinai, jog laukti reikia
Tris dienas ir tris metus,
Kol gražuolei pripažint galėtum
Apie širdies slaptus geismus.

Tik laukimas, tas bemiegis,
Plėšo širdį į skutelius mažus,
O juk rožei žydėti lemta
Tik tris stiprius širdies dūžius.

Pasmerktasis tu esi ir būsi,
Vienišas klajosi po žemes.
Pamylėjęs rožę vieną,
Amžinybei užsimesi vienatvės grandines.