Apmiręs laikas vangiai slenka, lėčiau nei tirpsta mėnuo,
Nubirusi smiltis – našta kaip švininė.
Saikas išdilęs nekenčia, matematinio veiksmo tįsta dėmuo,
Miglom nesidengia salsva atmintinė.
Teks vėjams aukotis, aukoti sapnus – gal nuneš nenuvils,
Sielon įklos Rytams ir sugrįš.
Liks auksinėmis gijom švelniai išmatuotas ir į niekur pakils,
Miego adatom saugos kol rytą išvys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-04-03 08:58:58
Iš tikrųjų, kai labai lauki, laikas tarsi "ištįsta" - tai įtikinamai išreikšta pradžioj;
...auksinėm gijom švelniai išmatuotas... tas išpuoselėtas laukimas :) Patiko
Vartotojas (-a): Draugė
Sukurta: 2007-04-02 00:50:05
Toks lengvai praplaukiantis, man patiko :)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-01 21:51:29
hm.. kiek sudėtingas, t.y. taip lėtai besitempiantis saulėje,
man toks sulėtintas pasirodė, lyg judesys per prievartą.
įdomiai, patiko ketvirtoji eilutė labai :)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-01 21:13:02
patiko vaizdiniai. labai gražiai mintys klojasi, tad norėjosi lygesnio rimo. kad ne taip pabirai skaitytųsi. atspirašau už tokį techninį išnarstymą :)