Apmiręs laikas vangiai slenka, lėčiau nei tirpsta mėnuo,
Nubirusi smiltis – našta kaip švininė.
Saikas išdilęs nekenčia, matematinio veiksmo tįsta dėmuo,
Miglom nesidengia salsva atmintinė.

Teks vėjams aukotis, aukoti sapnus – gal nuneš nenuvils,
Sielon įklos Rytams ir sugrįš.
Liks auksinėmis gijom švelniai išmatuotas ir į niekur pakils,
Miego adatom saugos kol rytą išvys.