Santrauka:
Paguoda, atėjusi iš Senovės Romos laikų
Mirsime visi,
Nors amžinatvės regimybė
Dar kankinamai ilgai neleis svetur
Sielom atgailauti. Tylintys žvaigždynai žiba
Spengiančioj erdvėj... –
Et moriemur...
Mirsime visi.
Pro juodą amžinybės skylę
Dvasios nuplevens apšviest erdvės kitur.
Laiko plokštuma nuo sielvarto staiga suskyla,
Veriasi žaizda... –
Et moriemur.
Mirsime visi.
Dora nebijo tokio virsmo:
Šito pabaiga – gal atskaita kitur?
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Būdavo senovėje dar galima išgirsti
Guodžiantis visus:
„Et moriemur!"
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-30 22:02:23
Et moriemur.
Et moriemur.
Et moriemur.
Et moriemur.
Et moriemur.
kaip malda. užsimerkiu ir matau, kaip klūpo vaikinukas ir meldžias.
palietė mano sielą. imu sau
Anonimas
Sukurta: 2007-03-30 15:57:19
labai jau juodos mintys, bet ir amžinoji tiesa. "Et moriemur" man kažkodėl su kačių murksenimais asocijuojasi :)
šiaip sklandus ir vientisas, tas gerai.
Anonimas
Sukurta: 2007-03-30 14:52:57
sklandus kūrinukas. patiko
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-03-30 11:21:29
Amžinybės tema - visada gerai; ir paguoda sau, ir priminimas dar ieškantiems prasmės...
Kad ir kirba vis kažkur toli pasąmonėje tas Mirsime visi..., eilėraštyje man jis vis tiek šiek tiek per daug kartojasi.
Dora nebijo tokio virsmo:
Šito pabaiga – gal atskaita kitur?Patinka