Santrauka:
//////////////////////////
Sugrįžtu į save taip lėtai, taip nenoriai suklupus,
Piktas veidrodis svies tiek ilgai sutaupytus žodžius,
Bet kitur be manęs pasiliks geismui kvepiančios lūpos,
Padalinusios mano gyvenimą skaudžiai perpus.
O tos rankos, kurių ilgesy palytėjimais prausiuos,
Kai krapnos abejonėm aplipęs glitusis lietus.
Aš išeisiu trumpam nieko neatsiklausus –
Nors per prievartą teks vėl išgert sugrįžimo nuodus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-30 20:51:28
O tos rankos, kurių ilgesy palytėjimais prausiuos,
[įstrigo, taip jausmingai]
Vartotojas (-a): MatioMažeikiaiArnas
Sukurta: 2007-03-29 19:53:11
paprastai, bet labai jausmingai ir gražiai:)
Vartotojas (-a): Izabelė Terhoven
Sukurta: 2007-03-29 17:21:24
Labai patiko pirmo posmo paskutinės dvi eilutės. Labai gražu.
Vartotojas (-a): Irma
Sukurta: 2007-03-29 13:42:57
Toks liūdnas, bet labai gražus
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-29 13:13:40
„kurių ilgesy palytėjimais prausiuos" – labai įdomi frazės konstrukcija (nujaučiama, kad ir ilgesys, ir palytėjimai – tų pačių rankų, KURIŲ...). Patiko, bet drįsčiau paprieštarauti, kad čia yra ne dienoraščio štrichas (t.y. maža detalė, linija, brūkšnys, bruožas), o labai prasmingas įrašas dienoraštyje. Paskutinė kūrinio eilutė – toks prisiminimas apie iš anksto nulemtą ateitį, į kurią, deja, privalu eiti...
Anonimas
Sukurta: 2007-03-29 13:03:39
jau sakyčiau net ne jausmai, o tikra lyrika. ir čia nėra blogai. gražiai išjausta
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2007-03-29 12:45:43
Jaučiasi tokia neišvengiamybė, tarsi scenarijus yra žinomas, bet neina nieko padaryti, turi elgtis taip, kaip jau nustatyta iš anksto. Tokie vidiniai draskymai. patiko, su polėkiu eilius...