Sugrįžtu į save taip lėtai, taip nenoriai suklupus,
Piktas veidrodis svies tiek ilgai sutaupytus žodžius,
Bet kitur be manęs pasiliks geismui kvepiančios lūpos,
Padalinusios mano gyvenimą skaudžiai perpus.

O tos rankos, kurių ilgesy palytėjimais prausiuos,
Kai krapnos abejonėm aplipęs glitusis lietus.
Aš išeisiu trumpam nieko neatsiklausus –
Nors per prievartą teks vėl išgert sugrįžimo nuodus.