Vėlyvas rudens penktadienio vakaras. Norisi nuveikti kažką ne tokio kasdieniškai nuobodaus. Telefonas neskamba-pasiūlymų nėra. Reikia skubiai veikti pačiai. Užsimetu paltą,nes lauke šalta. Ir išeinu ,nežinodama kur. Nesitikėjau taip greit išvysti kažką įdomaus,traukiančio akį.
Kieme,smėlio dėžėje,sėdėjo du mažyčiai berniukai,kažin ar kalbėti padoriai jau mokėjo,tačiau pliekėsi kumštukais kaip reikiant. Situacija buvo aiški ir bežodžių kai greta jų pamačiau tokią pat gražutę mergytę. Šitiem vaikam buvo leidžiama žiūrėti per daug viduramžiškų filmų. Mergaitė sėdėjo ir laukė,o tarp berniukų buvo numesta kumštinė pirštinaitė. Garbės reikalas, kuris tą pirštinaitę paėmė ir kuriam atiteks mergaitė. Dar mažos ir nesubrendusios galvelės, tačiau žodis garbė jiems jau įskiepytas nuo kūdikystės. Manau kolkas tai dar nėra blogai, bet prieš akis jau kyla kitas vaizdas,atkapstytas iš gilios atminties.
Du geriausi draugai susimušė taip,jog vienas atsidūrė reanimacijoje. O gi dėl ko? Ginčas. Kiek telpa ford mašinoje degalų. Nusileisti vienam ar kitam, tiesiog buvo… negarbinga. Kvailystės gali išvesti į kraštutinumus.
Rudeniška atmosfera ir kruvini,čežantys lapai po mano kojomis-vieninteliai atsako į man iškilusius klausimus. Kaip turi elgtis garbingas žmogus? Paleisti į laisvę kumščius? Ne,manau,privalo ieškoti kompromiso. Garbė,tai ne lipdukas,kurį kaip etiketę galime užklijuoti. Ją reikia užsitarnauti didelėmis pastangomis, siekiais. O išlaikyti savo garbingą autoritetą dar sunkiau negu jį gauti. Vargu ar ordinas šildo žmogų labiau nei jausmas užplūstantis pagalvojus už ką jį gavai. Garbinas žmogus neturėtų tyčiotis ar žeminti kitų.
Galbūt tie mažyliai ir elgėsi garbingai,ar bent jiems šitaip atrodė, bet gi tai vaikystė,viskas atrodo kitomis spalvomis. Laikas išakės kitokį požiūrį. Tačiau kiekvieno reikalas, jie turi bent lašą garbės ar ne.O turėti gali…
Saulė jau senei nusileido,pučiu iš burnos karštus garų kamuolius,pabundu iš apmastymo ir bėgu link namų. Smėlio dėžėje smėlis išdrapstytas,o joje guli tik mažutė kumštinė pirštinaitė-garbės simbolis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2007-03-30 12:38:44
labai jau miglotas kūrinys, mintys šokinėja.
Vartotojas (-a): sufler
Sukurta: 2007-03-29 21:33:36
Kalvotojoj Žemaitijoj kažką panašaus rašo :)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-03-29 06:09:14
Trūktinas, nes neišplėtota mintis. Be to yra spausdinimo kultūros klaidų. Po skyrybos ženklų būtini tarpeliai. Tuos trūkumus mėginau ištaisyti, tačiau net po poros kartų bandymų neišsisaugojo pakeitimai :(.
Anonimas
Sukurta: 2007-03-28 23:04:33
kvailai man čia kažkaip ta garbė lyginama mažiems vaikams, pati pradžioj vos ne smerki juos, o poto susivoki, kad jie maži dar. Kad ir kai pman logika nepatiktų bet čia ji išsikreipusi į antrą pusę. na nežinau..
Vartotojas (-a): Izabelė Terhoven
Sukurta: 2007-03-28 22:19:59
Senei>> seniai.
Daug skyrybos klaidų, taip pat po kablelių tarpų reikia.
Na, rašiniui gal ir tiktų, tik reiktų gražiau mintis sietis, stilių tobulinti. Teiginius reikia pagrįsti, pabaiga per trumpa. Iš šio gabaliuko galima gerą rašinį sukurpti. Gerai, kad yra mintis ir samprotaujama. Sėkmės!