Man sugrubo širdis,
kaip po darbo ranka.
Gaubia sielą naktis –
amžina vienuma...
       Minioje vis ieškau tavęs,
       Širdis daužos ir klaidžioja akys.
       Niekaip negaliu suprast,
       kodėl meilė užgeso kaip žvakė.
Aš vis laukiu, gal pabelsi į duris,
kai į vakaro tamsą kris saulė.
Vėl meilę žadėsi, žiūrėdams į akis,
ir pradėsim iš naujo tikėti pasauliu.
       Tu ateik, ir aš būsiu laiminga
       kaip anuomet, mylėdama tave.
       Ir atgis širdyje vėl džiaugsminga
       mūs nebaigtos meilės daina.