Laukiu tavęs
Man sugrubo širdis,
kaip po darbo ranka.
Gaubia sielą naktis –
amžina vienuma...
Minioje vis ieškau tavęs,
Širdis daužos ir klaidžioja akys.
Niekaip negaliu suprast,
kodėl meilė užgeso kaip žvakė.
Aš vis laukiu, gal pabelsi į duris,
kai į vakaro tamsą kris saulė.
Vėl meilę žadėsi, žiūrėdams į akis,
ir pradėsim iš naujo tikėti pasauliu.
Tu ateik, ir aš būsiu laiminga
kaip anuomet, mylėdama tave.
Ir atgis širdyje vėl džiaugsminga
mūs nebaigtos meilės daina.