Nubėga laikas per mane
tyliausiais žingsniais,
tarytum būtų jis
medžioklėje,
kai gali trakštelėt šaka
ir žvėrį nubaidyti.
Nubėga metai
ir ištirpsta lyg vaiduokliai,
palikę pėdsakus
tik mano smilkiniuos.
Užlindęs už vilties
šakoto medžio,
žvelgiu į tolį,
kur kol kas migla.
Paskui, priglaudęs ausį
prie močiutės žemės,
stengiuos išgirst
ateinantį likimą.
O laikas bėga, bėga,
bėga manimi,
palikdamas kaskart
daugiau pėdų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-26 11:30:34
pabaiga labai gražiai ir prasmingai užbaigia :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-25 21:06:31
O laikas bėga, bėga,
bėga manimi
ir per mane,
palikdamas
kaskart daugiau
pėdų...
Vartotojas (-a): malaja
Sukurta: 2007-03-25 20:18:20
Patiko mintis, tegul ir nenauja, bet gražiai, šiltai pasakyta.
Vis tik, manyčiau, kūriniui išeitų į naudą atsisakyti pabaigos žodžių nuo "kaip elektros.... " (nes jau aišku, tos 4 eilutės nieko neprideda)
Ir dar pakeisčiau vieną eilutę dėl skambesio:
stengiuos išgirst> išgirsti stengiuosi
Tarp visų trijų "bėga" net nebūtini kableliai
Tai tiek kritikos :)
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2007-03-25 19:22:12
gražiai,prasmingai...