Nubėga laikas per mane
tyliausiais žingsniais,
tarytum būtų jis
medžioklėje,
kai gali trakštelėt šaka
ir žvėrį nubaidyti.
Nubėga metai
ir ištirpsta lyg vaiduokliai,
palikę pėdsakus
tik mano smilkiniuos.
Užlindęs už vilties
šakoto medžio,
žvelgiu į tolį,
kur kol kas migla.
Paskui, priglaudęs ausį
prie močiutės žemės,
stengiuos išgirst
ateinantį likimą.
O laikas bėga, bėga,
bėga manimi,
palikdamas kaskart
daugiau pėdų...