Trys Moiros likimus kai verpė,
supynė mudviem paskirtas gijas,
turbūt gerokai paragavę vyno,
sumaišė jos metus ir laiką, ir spalvas.
Nukrito tai kaip žvaigždžių dulkės,
tarsi iš kosmoso atėjusi šviesa,
atsiradai kaip Dzeusas Danajai,
brangiausia man tapai ir artima.
Dienos šviesoj nežvelki iš arti,
priglausk prie mano veido delną,
užglostyki raukšles, užmerk akis,
nakties tyloj atrasi mane jauną.
Visuos sapnuos, visuos sapnuos
glaudžiu aš tavo kūną liauną,
kaskart pabudęs į save dairaus,
nejaugi būsiu visad jaunas.
Jei leistų pasirinkti vėl, prašau
Likimo Deivių nesuklysti,
gyvybės siūlą trumpą duot
mainais į amžiną jaunystę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-26 10:29:41
tur būt>> turbūt...
jaunystė. meilė visada atjaunina :)
poetiškai prasidėjo, tačiau labiau lyrika žavi šiam kūriny. todėl ir perkeliu. nieko prieš?
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-25 22:54:49
Labai nuoširdi poezija atsiveria trečiajame posmelyje.
Bet kažkodėl sunku susikaupti visame kūrinyje.
Ir tai – ne tik skaitančiojo bėda...
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-03-25 02:20:47
Kūrinys toks vietomis priveltas, kai kur skamba puikiai ir tikrai vykusių dalykų yra. Labiausiai man tas trečias posmas, na dar ir pirmajame kažkas tokio yra. Patinkančio. Pabaiga silpnesnė, ne tokia gerai sutvarkyta.