Trys Moiros likimus kai verpė,
supynė mudviem paskirtas gijas,
turbūt gerokai paragavę vyno,
sumaišė jos metus ir laiką, ir spalvas.

Nukrito tai kaip žvaigždžių dulkės,
tarsi iš kosmoso atėjusi šviesa,
atsiradai kaip Dzeusas Danajai,
brangiausia man tapai ir artima.

Dienos šviesoj nežvelki iš arti,
priglausk prie mano veido delną,
užglostyki raukšles, užmerk akis,
nakties tyloj atrasi mane jauną.

Visuos sapnuos, visuos sapnuos
glaudžiu aš tavo kūną liauną,
kaskart pabudęs į save dairaus,
nejaugi būsiu visad jaunas.

Jei leistų pasirinkti vėl, prašau
Likimo Deivių nesuklysti,
gyvybės siūlą trumpą duot
mainais į amžiną jaunystę.