Kol tavo pėdos alkanos
rasos prašys,
žadės numinti kelią
iš lašų stiebų,
stebėsiu lietumi tave
ir debesis – manysiu esanti
viršum laukų sočių.
Nurimę dulkių žingsniai
rausta po manim –
tikėjo amžinai ore virpėsią,
bet šiandien juos sugėdino lašai,
įsmigę su vinim
tarpupirščiuose tavo
lietui šviečiant.
Žinau, nesu rasa,
kurią taip trokšti gert
paklydęs, liūdnas, net niūrus,
tačiau išalkę tavo pirštai
liečia žolę
gal paskutinįkart – – –
Atleiski jai, jei dulkių nebebus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-23 22:47:57
Labai tolygus ir ryškus, antrojo posmo pabaigoje net suskausta, įsivaizdavus smingančias vinis. Bravo.
Anonimas
Sukurta: 2007-03-22 10:27:04
alkis - žudantis dalykas. jis verčia siekti...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-03-22 09:50:41
Vietomis net labai įdomus:)
Vartotojas (-a): Cherry
Sukurta: 2007-03-22 08:53:09
... pėdos alkanos - gražu.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-03-22 08:43:32
rasos, dulkės...-poetinės klišės
yra gražių vietų ;-) gerai ;-)
Anonimas
Sukurta: 2007-03-22 08:31:14
manysiu esanti? ar esant
slogus labai, susimąsčiau, kiek daug
visko jame telpa...