Kol tavo pėdos alkanos
rasos prašys,
žadės numinti kelią
iš lašų stiebų,
stebėsiu lietumi tave
ir debesis – manysiu esanti
viršum laukų sočių.

Nurimę dulkių žingsniai
rausta po manim –
tikėjo amžinai ore virpėsią,
bet šiandien juos sugėdino lašai,
įsmigę su vinim
tarpupirščiuose tavo
lietui šviečiant.

Žinau, nesu rasa,
kurią taip trokšti gert
paklydęs, liūdnas, net niūrus,
tačiau išalkę tavo pirštai
liečia žolę
gal paskutinįkart – – –
Atleiski jai, jei dulkių nebebus.