Tau, likime
Ačiū, likime,
už kelio dulkes,
už širdį neramią
ir mintį lyg kulką.
Už meilę nekviestą
ir liūdesį skaidrų.
Už ranką ištiestą
ir priekaištą aitrų.
Už rytmečio vėsą
ir naktį bemiegę.
Už paprastą tiesą,
nors ji ir bejėgė.
Už tai, ką turiu,
ir ką praradau.
Už širdis draugų
ir... (čia palikta tau).
Už lapų raudonį
ir žydinčias pievas.
Likimo kelionę,
Gal tu – mano Dievas?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-03-21 17:27:44
tinka...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-21 09:12:35
„... (čia palikta tau)" – net tik saikingos išraiškos grožybė.
Paskutinę eilutę – kaip vainikuojančią! – galima pateikti ir atskirai (tradicinės eilėdaros šalininkai dėl to tikrai nesupyks ;-)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-03-21 08:19:04
Gražus padėkojimas:) Patiko.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-03-21 07:29:19
Gražu... Pasakyta tiek daug.
Yrač patiko:
Už širdis draugų
ir..... ( čia palikta tau). privertė stabtelėti ir susimąstyti :)
Vartotojas (-a): Draugė
Sukurta: 2007-03-21 07:19:56
Labiausiai patiko dvi paskutinės eilutės :)