Ačiū, likime,
už kelio dulkes,
už širdį neramią
ir mintį lyg kulką.

Už meilę nekviestą
ir liūdesį skaidrų.
Už ranką ištiestą
ir priekaištą aitrų.

Už rytmečio vėsą
ir naktį bemiegę.
Už paprastą tiesą,
nors ji ir bejėgė.

Už tai, ką turiu,
ir ką praradau.
Už širdis draugų
ir... (čia palikta tau).

Už lapų raudonį
ir žydinčias pievas.
Likimo kelionę,
Gal tu – mano Dievas?