Santrauka:
e Eksperimentas
Už vilties šviesą ačiū Tau,
Įžiebei, kai nebetikėjau jau.
Ir kuo šviesiau giliai viduj,
Man darosi aplink tamsiau...
Aš spinduliuoju ją kitiems,
Šviečiu, švaistau visiems.
Tačiau neapšviečiu aš nieko,
Tik žiburius, kurie kaip aš
Vis šviečia, į erdves viliodami
Vienos nakties plaštakes,
Kurios norėtų šviesti ir spindėti
Ryškiau nei spindi saulė.
Užsidega jos daug anksčiau
Ant meilės aukuro žarijų.
Tikėdamos sava tiesa
Vis neša viltį link šviesos,
Prarasdamos tamsoj save.
Tiktai neoniniai blyksneliai
Pasako – sielą turi ir drugeliai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): _saulute_
Sukurta: 2007-03-25 11:08:34
O man patiko, ypac dvi paskutines eilutes, tokiu zodeliu net nevartoju taigi labai pagyvina tavo kurini. ir toliau taip! ;)
Vartotojas (-a): žuvėdra
Sukurta: 2007-03-21 14:04:02
Nuostabus, nepakartojamas! Ačiū
Vartotojas (-a): malaja
Sukurta: 2007-03-20 16:52:31
labai nelygus: tarkim, pirma eilutė skambi, ritmiška, antroji - sunki (tas jau jau greta nepuikus, žodis nebetikėjau sugadina ritmą), paskui pereinama į aprašymą, kokios tos plaštakės, galų gale išvada tikrai nėra jokia naujiena... o dar kirčio nepaisymas (t.b.plaštakEs), o dar rašyba - viduj (nes viduje), neša viltį (nes ką?)
visa tai sakau tik todėl, kad nuo tokių daugelis gal kažkada pradėjo, bet jei nori kurti vaizdus, teks atsisakyti aprašinėjimo, teks gludint rimą, ritmą, taikliau, taupiau pasakyt mintį. Taip iš jausmų atsiras tikras poetinis pasaulis.
Sėkmės :)
Anonimas
Sukurta: 2007-03-20 16:22:45
optimistiškas. svajingas. gražus. gal kiek įtaigos mažoka
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-03-20 15:13:29
Na, man jausmai sukvėpavo šis darbas, o ne eksperimentu:)
Anonimas
Sukurta: 2007-03-20 14:58:34
kažkaip daugiažodžiaujama, ir
nelogiškai blaškomasi.
reikėjo pavadinti - drugelių siela:)
savotiškai...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-20 14:55:55
„Ant meilės aukuro žarijų
Tikėdamos sava tiesa" – įsimintina savitumu vieta.