Už vilties šviesą ačiū Tau,
Įžiebei, kai nebetikėjau jau.
Ir kuo šviesiau giliai viduj,
Man darosi aplink tamsiau...
Aš spinduliuoju ją kitiems,
Šviečiu, švaistau visiems.
Tačiau neapšviečiu aš nieko,
Tik žiburius, kurie kaip aš
Vis šviečia, į erdves viliodami
Vienos nakties plaštakes,
Kurios norėtų šviesti ir spindėti
Ryškiau nei spindi saulė.
Užsidega jos daug anksčiau
Ant meilės aukuro žarijų.
Tikėdamos sava tiesa
Vis neša viltį link šviesos,
Prarasdamos tamsoj save.
Tiktai neoniniai blyksneliai
Pasako – sielą turi ir drugeliai.