Tik tau vienai nupiešiu aidą
į tolius žvelgiančių akių.
Pavargusį, bet mielą veidą,
iš sruogų, nelauktai žilų.
Vingiuotą ir išmintą taką
ir vėją, gimusį laukuos.
Tą šypseną išvydus mamą,
ramunių kvapą jos plaukuos.
Nupiešiu ašarą, kuri nurieda
ir gęsta tavame delne.
Ta ašara tik tau nulieta,
ta nuostabi akimirka laike.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-04-07 07:45:03
Visus čia publikuotus eilėraščius perskaičiau su dideliu malonumu. Imponuoja klasikinė forma. Tik gal reikėtų skaitytojui užminti vieną kitą „mįslę“? Bet man ir taip patiko: nuoširdu, skaidru, tikra. Juk būna, anot Just.Marcinkevičiaus, kai „pasiilgstam arklio“...
Pranis
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2007-03-20 06:49:18
Pirmas posmas man skirtas:)
Vartotojas (-a): liūdnosiukė
Sukurta: 2007-03-19 23:57:10
labai gražiai surimuota, malonu ir lengva skaityti.