Tik tau vienai nupiešiu aidą
į tolius žvelgiančių akių.
Pavargusį, bet mielą veidą,
iš sruogų, nelauktai žilų.

Vingiuotą ir išmintą taką
ir vėją, gimusį laukuos.
Tą šypseną išvydus mamą,
ramunių kvapą jos plaukuos.

Nupiešiu ašarą, kuri nurieda
ir gęsta tavame delne.
Ta ašara tik tau nulieta,
ta nuostabi akimirka laike.