Santrauka:
2007 - 03 - 18
Tu šoki su vėju prieš mano akis,
Tu bučiuojies su saule.
Kaip pamiršt tavo žvilgsnį, kaip nepykt ant lietaus –
Man neleido bučiuoti, neleido pajaust
Tavo lūpų kaip vasaros vakaro,
Švelniai apglėbiančio kūną,
Į žvaigždes, į stebuklų žvaigždes
Panardinančio lyg į jūrą švelnumo…
Aš dar čia, kur išlydim į kelią
Ir laukiam sugrįžtant.
Kur suglamžyti rūbai suglamžo mintis
Ir į kelią… Ilgais lyg laukimas vagonais.
Išlydėjęs lietus, pasitikęs lietus – gal pavydi.
Jau matau, kad neliūdna – šypsaisi,
Praėjo lietus ir pasibaigė bėgiai,
Tie, kur vedė tolyn, tie kur trukdė mylėti…
Pamiršai pasakyt Artimiems, kad sugrįžot kiti,
Ne tokie vieniši, ne tokie tobuli,
Tik daugiau išprotėję…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-03-18 23:32:36
Įsiminė, nes sudomino (vykusiai dėstomos mintys, vaizdai). Parašyta ne banaliai ir ne saldžiai.
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2007-03-18 21:04:07
kovoti su jausmų ir gamtos stichijomis...
: O)
ir paskutinis posmiukas toks nieko, net jaukus, jei ne žodis 'išprotėję', jis labai reklamos paveiktas.
Anonimas
Sukurta: 2007-03-18 21:02:43
rauda.
pabaiga galėtų būti netikėtesnė:)