Tu šoki su vėju prieš mano akis,
Tu bučiuojies su saule.
Kaip pamiršt tavo žvilgsnį, kaip nepykt ant lietaus –
Man neleido bučiuoti, neleido pajaust
Tavo lūpų kaip vasaros vakaro,
Švelniai apglėbiančio kūną,
Į žvaigždes, į stebuklų žvaigždes
Panardinančio lyg į jūrą švelnumo…

Aš dar čia, kur išlydim į kelią
Ir laukiam sugrįžtant.
Kur suglamžyti rūbai suglamžo mintis
Ir į kelią… Ilgais lyg laukimas vagonais.
Išlydėjęs lietus, pasitikęs lietus – gal pavydi.

Jau matau, kad neliūdna – šypsaisi,
Praėjo lietus ir pasibaigė bėgiai,
Tie, kur vedė tolyn, tie kur trukdė mylėti…

Pamiršai pasakyt Artimiems, kad sugrįžot kiti,
Ne tokie vieniši, ne tokie tobuli,
Tik daugiau išprotėję…