Jauki ramuma,
Kuri buvo užpildžiusi kambarį popietę,
Išnyko taip pat staiga, kaip ir atsirado.
Dabar kambaryje esti bjaurios įtampos,
Susimaišiusios su baime ir kvaila viltim,
Kvapas.
Šleikštulys kyla kyla, tačiau pasiekęs kažkokią ribą,
Ima ir sustoja.
Sustoja pačioje bjauriausioje vietoje
Ir nejuda.
Šlykštus šleikštulio jausmas.
Dabar trūksta tik, kad kas nors paguostų.
Kad apkabintų.
Trūksta tik nuoširdžios šilumos būtent man.
Ne juokais, rimtos.
Jei kada eisi pro šalį,
Pasiimk mane.
Eisiu kartu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-19 10:58:24
ir vėl proza eilutėmis. tiesa, tokiam tiesioginiam minčių dėstymui labiausiai ir tinka proza. poezija turėtų būt paslaptingesnė.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-03-18 19:44:02
...nenusimink,debesys nuslenka visada...
Anonimas
Sukurta: 2007-03-18 18:12:18
hm,
nežinau, ar čia prasmingas įrašas,
atsiprašau, bet tikrai nežinau...
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2007-03-18 18:04:55
vaizdingumo netrūksta, gražiai aprašytas šlykštus jausmas
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-03-18 13:37:43
galima ir taip...