Staiga abu krūptelėjome, – taip netikėtai mus užklupo... ne, ne balsas, o iki sielos gelmių perverianti vibracija: „Žinau: jūs – žmonės. Save taip vadinate vadinate. Esate protingos būtybės, todėl kreipiuosi į jus. Mintimis, atrodo, taip jūs vadinate? Mano tariami garsai šioje erdvėje gali būti šiurkštūs ir jums gana nemalonūs. Patikinu, kad tai ne iš anksto apgalvotas... susitikimas. Mane privertė... būtinybė. Malonėkite išklausyti mane, toliau viskas priklausys tik nuo jūsų, šios planetos čiabuvių. Ar galiu tęsti?\"

* * *

...Šypsotės? Ne, nieko jau neskauda... Suprantu jūsų patarimą, kad man geriau vėl užmigti. Nors ne... Leiskite, pasakosiu toliau, nors kaip tik čia ir mažai ką prisimenu. Vaida išgąstingai įsikibo man į petį, o mes tik vėliau apsidairėme ir nustėrome: beveik iš pačios Šiaurinės į samanas už mudviejų smigo ryškiai žalias spindulys. Ne, tobulai tiesus sustingęs žalias žaibas! Sulaikęs kvėpavimą, žvilgtelėjau žmonai į veidą. Sunkiai ką beįžiūrėjau, – paprasčiausiai spindulys šviesos neskleidė. Negaliu apsakyti, ką jautėme tą minutę... Bent aš... Tik nelinkėčiau niekam tokios būsenos! Kiek truko tas klastingai tylus košmaras, nežinau.
–...kalbėkite, – vos beatpažinau savo balsą.
„Esame skirtingose erdvės ir laiko... kryptyse, – mumyse aidintis balsas retkarčiais nuslopdavo, matyt, ieškodavo mums aiškesnių sąvokų. – Tai jums gal ir nesvarbu. Noriu tik pasakyi, kad šio susitikimo... kontakto trukmė – tūkstantis akimirkų. Žinoma, vietos laiko matavimu. Taip, teisingai pagalvojote apie pertraukėlę tarp dviejų akademinių valandų... Nesu joks pasiuntinys, blogiau – netgi pažeidžiu mūsų civilizacijos kontaktų nuostatas... instrukciją. Į jus kreipiuosi eikvodamas beveik paskutinius gyvybinių galių... energijos kvantus, nes jūs – vienitelė galima pagalba. Mano biologinis laikrodis jau stoja...\"
– Iš kur jūs? Kas... toks? – Vaida turbūt pirmoji iš mudviejų atsikvošėjo. Man net pasirodė, kad ji to paklausė ne balsu, o tik pagalvojo apie tai. Gal tik taip pasirodė...
„Mūsų ekspedicijos tikslas buvo aiškintis pramaterijos... paslaptis. Užduotį beveik atlikome, bet susidūrėme su... Mes juos pavadinome nuliniais objektais. Ta pažintis mums buvo lemtinga, – iš visos ekspedicijos pasilikau tik vienas... Ne, netiesa, manęs jau nėra. Su jumis bendrauju tik aplenkiančio proto atspindžio dėka. Nesigilinkite į jums nelabai aiškias smulkmenas. Mūsų, o vėliau gal ir jūsų kosminiai žvalgai aptiks tą bet kokiai gyvybei mirtiną pavojų, bet bus vėlu abiems... civilizacijoms. Mūsų skaičiavimai absoliučiai teisingi, klysti neturėjome teisės! Teisingi visos ekspedicijos dalyvių gyvybių... kaina... auka... Pirmiausia žus jūsų tik besiplečianti... – atleiskite! – civilizacija, po to užkrato banga, sklisdama į Kosmoso gelmes, pasieks ir mūsų galaktikas. Štai kodėl būtina... privalu perduoti visą sukauptą informaciją mūsų atstovams ir kelis jau patikrintus, mūsų ekspedicijos siūlomus... pasiūlytus variantus, kaip nukreipti mirtiną grėsmę...\"
Griežta sklindančio balso (tegul tai bus balsas!) logika vėsino neapsakomą jausmų šėlsmų mumyse. Juk ateivis, tiksliau, jo paskutinis pareigos priesakas kalbėjo su mumiskaip lygus su lygiais, neapgaudinėdamas nė mūsų, nė matyt savęs.
–...bet kuo galime padėti? Žemė dar neturi tokios technikos, net jūsų erdvėlaiviui tinkančios energijos – tą jau spėjome suvokti! – nėra.Pagaliau ir jūs tai gerai žinote, – man buvo be galo sunku ir apmaudu tarti karčios tiesos žodžius, ypač Vaidos akivaizdoje. Užmiršau, kad paslaptingam pašnekovui pakako tik mano minčių valios... „Šiurkštūs garsai\", tiksliau nenusakysi tą mūsų bendravimo būdą, ypač nujaučiant didelę nelaimę...
– Jūs turite kokį nors pasiūlymą? – nekantravo Vaida.
„Neišsigąskite. Vienas iš jūsų galėtų skristi mūsų erdvėlaiviu toliau\".
Skristi? Kaip tai paprasta... Nepamenu, kas šovė mums tada į galvas, bet balsas nenumaldomai nutraukė tas mūsų viltis:
„Turi nuvilti jus. Skristi gali tik vienas. Pirma, privalau sumažinti savo... pomirtinio kišimosi į jūsų planetos sociumą pasekmes. Gaila, jūsų mokslininkai dar neatradę visuotinį individo reikšmingumo visuomenės raidai dėsnį.Žinau, kad pas jus dar prievarta, susidūrimai... konfliktai, žudomi žmonės. Kokie bebūtų... kilnūs mano kišimosi į šios planetos gyvenimą tikslai, privalau iki minimumo mažinti to įsiterpimo pasekmes. Solo! Vienas. Be to, energijos stoka erdvėlaivyje. Juk kitaip civilizacijų likimą seniai būčiau patikėjęs... autopilotui... Skristi teks tik palankių gravitacinių laukų dėka juodųjų skylių... tuneliu... Nuo kupstelio ant kupstelio per klastingą pelkę, patys žinote, kuris taip pagalvojote! Taip, sėkmės negarantuoju. O dabar apsispręskite, ir tegul žemiškasis „taip\" savaime atsirinks... kaip bus abiems... kuris. Dar truputį liko energijos... išskrendančiajam apmokyti. Sėkmingo apsisprendimo atveju atsisveikinu... tik... su vienu... o jei „ne\"... su abiem... amžinai...\"

* * *

– ...dabar praktiškai žinau ne mažiau už jį, bent ką reikės daryti, –vėl išgirdau žmonos balsą ir baisiai apsidžiaugiau, nes man pasirodo, kad buvau lyg ir apalpęs. Gal tik pasirodė... – Gaila, kad nebejausime jo minčių. Atleisk, bet tu negali prisiminti, kad pasirinkimas skristi teko man. Nesielvartauk, turbūt viską nulėmė vienas nedidelis mano pranašumas – astronavigacija. Tik, prašau, nekalbėk nieko, taip bus visiems lengviau, o ypač namiškiams. Mums tiek maža laiko! Taip reikia, brangusis, tu suprasi. Vėliau... Žinau, būtum astrofizikas ir tu taip pasielgtum: skaudžiai, bet tik taip, nes mes neturime kitos teisės ar pasirinkimo... Jie, padėdami mums, ir patys išsigelbės (šitaip fantastiškai įvaldyti proto energiją!). Paimk šį kristalą, – drebančios ir drėgnos karščiuojančios rankos atsigniaužė mano delne, – tai viskas, ką materialaus galima palikti Žemėje. Tu, tikiuosi, su kitais protingais specialistais perprasite jo paskirtį. Tikiu, kad tai vienintelis raktas į mudviejų... ne, į mūsų civilizacijų susitikimą. Raktas pasilieka Žemėje, mūsų namuose... Brangusis, atleisk, kad truputį slapukavau – į Kosmosą išskrendu ne viena... Jei kelionėje pritrūktų mano, kaip pasakė, biologinio amžiaus, jos tikslą pasieks mudviejų ir žvaigždynų sūnus. Tikiu tuo! Leisk pabučiuoti, – Vaidos lūpos degino sustingusį mano veidą. Jos skruostai buvo karšti ir drėgni nuo ašarų, bet tą supratau tik  d a b a r! – Pažvelk, prašau, kaip aušta naujas rytas...
Iš tikrųjų – rytuose dangus jau švietėsi tamsiai oranžinėmis juostomis. Atsigręžęs Vaidos nebemačiau. Staiga pasaulis mano akyse sudrebėjo, lyg būčiau kaip vaikystėje aptrintu dviračiu pasileidęs per išdaužytą gimtojo miestelio grindinį... Suliepsnojęs tūkstančiu aušrų, į mane lėkė rausvas skardžio granitas. Spausdamas delne vėsų ir aštrų kristalą, spėjau pajusti, kad akis užlieja lipnus raudonis ir kad smengu į iš kažkur atsivėrusią bedugnę...

* * *
– Contusio cerebrii*. Regos organų pažeidimas. Su galutine diagnoze neskubėkime, tuoj bus jau ir galutiniai tyrimų rezultatai.
– Vyrukas, aišku, emocionalus. Bet gal tai nekliedesys?
– Kolega, padirbėsite kaip aš ketvirtį amžiaus neurochirurginiame skyriuje – dar ne taip išgirsite. Tegul sau pasakojasi. Vis lengviau negu šiurpi žinia apie baisią žmonos mirtį. Tokie jauni...
– Bet griūties vietoje jos lavono dar nerado. O brangakmenis jo sugniaužtame kumštyje? Ne, paskambinsiu į Kalnų observatoriją, – kabineto tyloje suduzgena sukamas telefono aparato diskas. –Laba diena, čia medikai vėl jus trukdo. Taip, dėl to užpraeitos nakties įvykio. Gerai... Ką?!
__________________________________
* – smegenų sutrenkimas (lot.).