Tyliai krentant švarutėliams lietaus lašams, didžiavausi rudeniu, juk jis taip šauniai suorganizuoja tą kasmetinį lapų šokį, kuris priverčia suvirpėti net kiečiausią širdį. Ruduo –širdies ,,minkštiklis“,  pasitelkęs visus savo gebėjimus sužavi kiekvieną, išskyrus mano tėtį.
Tėtis jau seniai pasidarė keistas, vienodas, paviršutiniškas ir nieko artyn neprisileidžiantis. Monotoniškas akių vokų klapsėjimas, tingiai ir lėtai judinamos lūpos nieko gero nežada. Šiandien tikrojo mano tėčio vėl nėra. Vogčiomis stebiu jį.
– Tėti, žvilgtelk pro langą, matai, kaip gražiai už lango ,šoka lapai? Panašu į valsą, bet tuoj sugrįžęs vėjas pagreitins jų judesius. Tėti, vakar buvo toks gražus saulėlydis, atrodytų visa saulė nuskendo ežere. Tada dangų mėnulis užtiesęs tamsos skraiste, sušaukė žvaigždes, užmigdė visa, kas gyva, kad nekeltų triukšmo, ir pradėjo gedėti nuskendusios saulės. O ryte, važiuodama autobusu į mokyklą, mačiau, kaip kilo nauja saulė, įnirtingai traukdama nuo laukų rūko lašelius, turbūt žvaigždės naktį tiek daug buvo priverkusios. Pastebėjai, tėti, jog viskas sugrįžta: sugrįžo vėjas, sugrįžo nuskendusi saulė, o naktį vėl sugrįš mėnulis ir pasikvies žvaigždes...
„O kada grįši tu?“ – norėjau paklausti tėčio, bet nedrįsau, nes tėtis buvo toks susvetimėjęs. Dažnai į jį kreipdavausi: „Tėti, tėvelį, tėvužiuk, tėveliuk...“ tik todėl, jog bijojau, kad jis gali pamiršti, jog aš – jo dukra.
– Tėveli, ar kada pasakojau apie savo pirmąją meilę? Na, net mamai nesu pasakojusi apie tai. Tai buvo visai neseniai, na, jau senokai, bet man tas pirmosios meilės prisiminimas toks gyvas, jog atrodytų viskas buvo vakar, skęstant saulei. Jis nebuvo vienas iš tų berniūkščių, kurie tampydavo mergaitėms kasas ar siaubingai keikdavosi... Jis buvo kitoks, toks, kokį  mano mintyse piešdavo pakvaišusi fantazija. Todėl, kai pradėjome bendrauti atrodė, jog jį pažįstu jau seniai. O pirmasis bučinys mano  buvo...
Tėvužiuk, tau nuobodu? Ar skubi, kur nors išeiti? Truputį luktelk, aš jau baigiau, tik pasakysiu, jog tikiu, tvirtai tikiu, jog ir pirmoji meilė gali sugrįžti.
„O kada grįši tu?“ – norėjau paklausti tėčio, bet jis lėtai pakilo ir išėjo.