SKAISTI BANGA TOLYN NUSKRIDO ŽVANGIAI,
VARSŲ PILNA.
VIEN LIŪDESYS MUMS LIKO IR PADANGĖJ
ŽVAIGŽDŽIŲ LIEPSNA.

(J.Baltrušaitis. Vakaro dūmas, 1912)

...Leiskite truputį susikaupti. Ne, jau nebeskauda, tik... Bandysiu prisiminti. Viską. Ramiai ir paeiliui. Suskeldėjęs skardis... ne... Mes iš Lietuvos. Universitetą baigėme prieš metus. Vaida – astrofizikos specialybę, aš – kibernetiką. Po to – vestuvės, darnaus šeimyninio gyvenimo valandos, savarankiško ir įdomaus darbo savaitės. Pirmąsias bendras atostogas nutarėme praleisti čia, Karpatuose. Taip gerai pažįstamuose dar iš studentiškų žiemų, iš pirmųjų meilės išpažinties žodžių...
Saulei nusileidus, nuo tarpeklio padvelkė gaivus vėjelis. Gal todėl po tokios alpios birželio kaitros ir neskubėjome leistis į slėnį, o nusimetę kuprines nuo pečių, stovėjome samaningoje aikštelėje, gėrėdamiesi į vėlyvas sutemas grimstančiais Karpatais. Priešais mus didingai stūksojo suskeldėjęs rausvo granito skardis, o jo papėdę slėpė tamsus miškas, besibaigiantis kaip tik po mūsų kojomis. Kairėje, kažkur žemai, už siauro takelio, čiurleno nepavargstantis šaltinėlis. Tik jis ir drumstė tą paslaptingą krašo tylą.
Naktis kalnuose užklumpa netikėtai. Mes, lygumų vaikai, ir nepastebėjome, kad virš mūsų galvų jau plyti žvaigždėtas vasaros dangus, o virš miško draikosi balkšvas rūkas. Tik mano delne malonia šiluma pulsuojantys žmonos pirštai priminė, kaip ilgai ir tyliai gėrimės romantišku kalnų vakaru:
– Valdai, nori pasiklausyti žvaigždžių poezijos? Ne, ne tos pirmaisiais mūsų susitikimų vakarais...
– Juk tu žinai, kad švelnūs ir protingi tavo žodžiai visada laukiami mano neramioje sieloje, – nusišypsojau tiems nepamirštamiems mudviejų vakarams.
– Ne, aš labai rimtai. Turbūt kalnai paveikė... Prisipažinsiu, jog paskutinėmis darbo naktimis man ramybės nedavė įkyrios mintys apie Zodiako ženklus. Matau, kad šypsaisi: astrofizikė, o susipainiojo žvaigždynuose... Ne, ne apie naivius horoskopus susimąsčiau tada. Tik paklausyk! Vėžys – ne tik vienas iš nedaugelio žmoniją dar kankinančių ligų, ne tik banalusis skaičius „69\". Meni, esu tau rodžiusi olandų dailininko Ešero piešinius? Nesimetriški šviesiųjų raitelių kontūrai išryškina visiškai jiems simetriškus tamsiuosius raitelius, tik jojančius priešinga kryptimi... Supranti, gal Vėžys ir simbolizuoja tą neapčiuopiamą, tarytum iš antipasaulio išnyrančią simetrišką asimetriją gamtoje? Ar ne perdaug sausai kalbu tau? Toliau. Liūtas – tavo, Valdai, ženklas. Beje, pagalvokime, kur atšvęsti pirmąjį tokį sidabrinį tavo gimtadienį, gerai? Bet tu nepyk, Liūtas – ne tavosios kibernetikos, mokslo apie valdymą, ženklas, o natūralios prigimtinės valdžios įvaizdis. Gal tik daugelis jį nepelnytai sutapatina su žmogiškuoju išdidumu, bet juk žmogus turi kažkuo didžiuotis Visatoje, tiesa? Na, prašau, nesmerk manęs šį vakarą už tokias abiturientiškas kalbas... Tokia keista nuotaika, dorai nė paasiškinti nemoku! Sekantis žvaigždynas – Mergelė. Tai ne tik mano ženklas pagal tuos horoskopus, ne tik tai, kas pratęsia žmonijos giminę, – Vaida staiga nutilo lyg norėdama pasiklausyti, ar neatkartojo jos žodžių apačioje plytinčio tamsaus miško aidas. – Gal tai menas, kultūra, kilnūs poelgiai, gailestingumas? Tikroji žmogaus meilė žmogui. Humanizmas, aukščiausia gyvenimo poezija. Turbūt pritrūkau kuklumo, tiesa, mielasis?
– Ne, ką tu! Įdėmiai tavęs klausausi.
– Svarstyklės, atrodytų, yra vienintelis negyvas tame žvėrių ir žmonių rate. Lygsvara, rimtis, stagnacija...
– Susilyginimo, susisiekiančių indų, niveliacijos, net entropijos principas?
– Taip, bet toks tik pirmas įspūdis. Juk užtenka mažiausios priežasties, ir – lygsvara pažeista, svarstyklės vėl įsišvytuoja! Pakaitomis nusveria tai viena, tai kita pusė. Evoliucija, kopimas aukštyn, nuopuoliai, nesėkmės... Ir vėl neišvengiamai ateina nors trumpa rimtis...
–Vaida, juk tai simbolizuoja gamtos esmę, nes ji yra pati sau savęs priežastis ir pasekmė! Pripažinta Visatos amžinybė, tikrasis perpetuum mobile...
– Brangusis, ir tave pagavo žvaigždžių poezija! Mano nuojauta, Zodiakas – tai tik atskiros raidės išbarstytoje abėcėlėje. O žmonijai jau reikėtų ne tik jas skiemenuoti įsiklausant, bet gal ir mokytis rašyti laišką... O štai Skorpionas simbolizuoja nenumaldomą ir žiaurią jėgą, kuri, jau kartą pradėjusi veikti, tampa nepažabojama ir visanaikinančia. Net patį save...
– Termobranduolinė reakcija?! Bet žmonija gi sustojo ties atominės bedugnės kraštu... Išvengta Skorpiono mirtino įgėlimo!..
– Ne, žmogus – tai Šaulys, pasiruošęs savo paties sukurtą ginklą. Juk strėlė – argi ne proto žaibas, pasiekiantis ir nugalintis aklas, bet žmogui pavojingas gamtos jėgas? Priverčiantis jas tarnauti dideliems užmojams ir siekiams. Tai kosminiai laivai, mano radioteleskopas...
– Nugalintis aklas gamtos jėgas... Argi jos tokios jau ir aklos? O ekologinės bėdos?
– Gerai. Štai Ožiaragis simbolizuoja skurdų, bet laisvą ir kliūčių nebojantį gyvenimą. Tačiau jis yra priklausomas nuo tų gamtos jėgų! Ar nebus šiame Zodiako ženkle įkūnytas žmonijos istorijos apyaušris? O štai Vandenis. Juk tai išdžiūvusį lauką laistantis žemdirbys, hidroelektrinės statytojas, pagaliau ateities žmogus, kuris gyvenimui prikels atrastas sausringas planetas. Juk mūsų atžvilgiu vanduo – pirmoji gyvybės terpė. Tačiau Žuvys (vėliau atsiradusios krikščionybės ženklas) gyvena tik dideliame ir ne taip greitai atsiradusiame vandenyje. Ar šio žvaigždyno pavadinime nebus įprasminta užuomina apie Žemės apledėjimo ciklus, potvynius, Nojaus laivą, gyvybės išėjimą į sausumą? Jeigu Avinas – naminis gyvulys, tikras senovės žmogaus gerbūvio ženklas, tai šalia švytintis Tauras – laukinis žvėris, dar nepažabotų gamtos jėgų įsikūnijimas. Simboliai, simboliai... Kieno jie surinkti į tą Zodiaką? Tai tikrai ne vienos tautos nuopelnas – kiekvienas mokinukas pasakys, kad Žemėje nėra tokios vietos, iš kur matytųsi visi minėti žvaigždynai. Tiesa, liko dar Dvyniai. Bet tai ne tik vasaros solsticija, ši trumpiausia metuose naktis, – Vaidos žvilgsnis klajojo žvaigždėtu Karpatų dangumi. – Tai aukščiausias brolybės laipsnis. O gal tai draugystė tarp atskirų geros valios žmonių, tautų, rasių, tarp būsimų planetų visuomenių? O gal tai net civilizacijų brolybės simbolis...
Vaida nutilo. Pamenu, nebesigirdėjo net ir šaltinio. Kiek truko žvaigždėta tyla, nežinau. Matyt, abu galvojome apie tą patį, tik atskirai. Virš juodavusio miško rūkas tirštėjo. Gal todėl tamsus skardžio siluetas dabar tarytum kabojo atvėsusiame ore ir atrodė pasiekamas tik ištiesta ranka...

(Bus daugiau)