Lyg prisuktas į tylą šaltas balsas verkia –
nemoka klausti drumzlino vandens,
kada galės sau prisiimti kaltę.
Gal šitaip ašaros dievų susikūrens.
Į milžinišką žemės krosnį
saujomis nuleidžiami jų pranašai
atbėga šaukdami pasauliui dosniai –
daugiau neteks atgimt, nes rojuj per gerai.
Į virpančius karolius žmonės įsilips,
delnais dievų prabėgs nusiraminę.
Laimingas kaklas, kuriame dangus sušvis,
grąžindamas pasaulio siūlui gęstančią ramybę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-16 13:54:38
lengvai susiskaitė. skaidriai
Anonimas
Sukurta: 2007-03-15 17:10:08
mirtis.. skausmas ir neviltis. išgyventa
skaudu..
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-03-15 13:11:47
patiko...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-15 11:12:35
„delnais dievų prabėgs nusiraminę" – ne tik kontraversija savitesnė eilutė.
Puikus kūrybos ruošinys, bet – kaip virš ruošinio! – reikėtų dar parymoti.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-03-15 11:05:33
...skambus,gilios mintys...patiko...