Karoliai

Lyg prisuktas į tylą šaltas balsas verkia –
nemoka klausti drumzlino vandens,
kada galės sau prisiimti kaltę.
Gal šitaip ašaros dievų susikūrens.

Į milžinišką žemės krosnį
saujomis nuleidžiami jų pranašai
atbėga šaukdami pasauliui dosniai –
daugiau neteks atgimt, nes rojuj per gerai.

Į virpančius karolius žmonės įsilips,
delnais dievų prabėgs nusiraminę.
Laimingas kaklas, kuriame dangus sušvis,
grąžindamas pasaulio siūlui gęstančią ramybę.
Draugė