Balta vaivorykštė

Seniai atleidau, ką širdim galėjau, –
Tiek atgailos abiems nesupratau,
Nors atgalinį adresą Tvėrėjui
Krauju braižiau ant parašytų tau...

Vėl smelkia skaudūs lapkrityje vėjai,
Paklydę tarp ramybės akmenų,
O antkapyje akys suledėja
Šiurpiuoju Letos džiugesiu: „Menu!"

Ir mudviejų krantus sulieja rūkas,
Ta amžinybę drengianti drėgmė,
Kai tartum gipsas žodis atitrūkęs
Bedugnėn ima marmuru garmėt...

Apkurtusi tyla vargonais skamba,
Širdis pavirsta varpo šerdimi!
Pasauliui neteisybių svetimi,

Baltos vaivorykštės paklusę bangai,
Pavirtę tik atodūsiu giliu,
Abu nuskrisime Šviesos keliu.
Vlabur

2007-03-14 13:20:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2007-03-14 21:28:59

...pakylėtai nuoširdžiai skamba,paskutinė eilutė ypač jausmingai...

Anonimas

Sukurta: 2007-03-14 20:26:02

priminė Mačiulį. ;)

Vartotojas (-a): Sodininkas

Sukurta: 2007-03-14 16:59:12

Spaudžiu dešinę: įkrito į širdį ir sielą, nes pastaruoju man nelengvu laikotarpiu tokia tikro jausmo lyrika šia amžina tema mane ypač jaudina:-))

Vartotojas (-a): mundus

Sukurta: 2007-03-14 15:43:12

geras...

Anonimas

Sukurta: 2007-03-14 15:06:50

suvirpino, sunkus darbelis..

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2007-03-14 14:00:29

KraujU braižiAU ant parašYtų tau :-)

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2007-03-14 13:50:15

Kirtis pirmo posmo paskutinėje eilutėje ant BRAIŽIAU. Dabar jis skamba ties braIžiau, nors turėtų kažkaip pertvarkius tekstą skambėti brAižiau

Vartotojas (-a): st_a_s

Sukurta: 2007-03-14 13:42:20

labai pažįstami tie vėjai lapkričio...
na, bet vis viena - jie savi...

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2007-03-14 13:34:23

Pirmo posmo pabaigoje ritmas sušlubuoja. Tačiau kūrinys, kaip tekstas, sklandžiai susiskaitė: dėstymas gyvas, paprastas ir neįmantrūs vaizdiniai. Perskaitęs nesigailėjau praleistų akimirkų. Patiko įvaizdžiai ir frazės:
"Ir mudviejų krantus sulieja rūkas,
Ta amžinybę drengianti drėgmė,
Kai tartum gipsas žodis atitrūkęs
Bedugnėn ima marmuru garmėt..." ir
"O antkapyje akys suledėja
Šiurpiuoju Letos džiugesiu: „Menu!".