Seniai atleidau, ką širdim galėjau, –
Tiek atgailos abiems nesupratau,
Nors atgalinį adresą Tvėrėjui
Krauju braižiau ant parašytų tau...

Vėl smelkia skaudūs lapkrityje vėjai,
Paklydę tarp ramybės akmenų,
O antkapyje akys suledėja
Šiurpiuoju Letos džiugesiu: „Menu!"

Ir mudviejų krantus sulieja rūkas,
Ta amžinybę drengianti drėgmė,
Kai tartum gipsas žodis atitrūkęs
Bedugnėn ima marmuru garmėt...

Apkurtusi tyla vargonais skamba,
Širdis pavirsta varpo šerdimi!
Pasauliui neteisybių svetimi,

Baltos vaivorykštės paklusę bangai,
Pavirtę tik atodūsiu giliu,
Abu nuskrisime Šviesos keliu.