Nežydi ieva. Ar žydės?
Nors sapnuoja žieduotą save.
Sustorėjo, nepriima saulės žievė
Ir syvais iš žemės užmiršo tekėti.
Po žieve – praeitis
Ir šalna...
Ak, ievuže miela,
Dar galėtum žydėti gražiai.
Šypsotis ir juoktis,
Gal net uždainuoti
Su dūzgesiu bičių saldžiu.
Kas atsitiko?
Kodėl apsiniauskusi ir... be žiedų?
Greitos skruzdės šakom bėginėja...
Gelia širdį ir liūdna akim.
– Buvau, ak, buvau susipykus
Su saule, su vėjais –
Dangus išsigynė, kad jo kūrinys...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-14 20:22:54
priminė kiek tautosakinius motyvus.
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-03-14 15:40:33
jo su tuo dangum problemos... mintis patiko...
Anonimas
Sukurta: 2007-03-14 14:37:57
idėja nustebino,
labai įdomu,
pabaiga ypač:)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-14 14:34:18
Pavergė paskutinis posmas, o ypač – stipri paskutinė eilutė.
Pakvipo poezijos pavasariu „su dūzgesiu bičių saldžiu"...
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2007-03-14 13:44:56
Žydės ! - - - :-)
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2007-03-14 12:43:17
Tokie kūriniai mane išves iš proto.
Nes taip norėčiau būti toje erdvėje.. kur ta ieva ieva : ))
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-03-14 11:31:24
gražus kūrinys. liuks ;-)
ypač patiko "liūdna akim".
kaip ir japonų kalboje žodis bjaurus- tai kas skauda akis, žiūrint ;-)
Viskas net ir medžiai turi savo pabaigą.
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2007-03-14 11:16:01
švelniai prakalbinta Ieva...gal dar sužydės?-:)