Ankstus rytas.Rūkas dar nepasitraukęs ir vaizdas blankus.Šaltukas spaudžia,nes aušti dar nepradėjo.Smulki dulksna vėsina mano veidą.Einant Senamiesčio gatve nematyti nė gyvos dvasios. Pati nežinau,ką čia veikiu tokiu metu.Paprasčiausia nemiga.Taip tylu ir ramu,jog išgirstu slopų alsavimą.Suklūstu.Drebulys kartu su išgąsčiu perbėga per kūną.Pasigirsta duslus balsas.Nesuprantu,kas ir ką sako.Apsižvalgiau,tačiau nieko nematyti.Einu tolyn ir per rūką šalia Aušros vartų pastebiu figūrą.Nepamanyčiau,jog tai žmogus,bet taip buvo.Žmogysta kažką burbėjo.Galbūt kreipėsi į mane.O gal į save.Iš nerišlių žodžių supratau keletą:prašau,padėkit... Nors ir sukaustyta baimės,tačiau pasiryžau prieiti.
  Ant grindinio,šalia sienos,gulėjo,o gal sėdėjo, jaunas vyras.Apdriskęs ir purvinas.Matyti švelnūs veido bruožai,paslėpti už ilgai jau neskustos barzdos.Jis pakėlė savo blausias akis ir įsmeigė į mane.Jose įžvelgiau skausmą,neviltį,laukimą.Jis pravėrė savo sausas ir suskeldėjusias lūpas:
  -Aš...nebenoriu...man skauda...reikia...
Kalbėjo lėtai ir įdėjo daug pastangų ištardamas šiuos žodžius.Virpėjau,bet jutau,kad šis žmogus tikrai nepajėgtų manęs nuskriausti,tad pasiryžau atsakyti:
  -Ko?Ko Jums reikia?Gal galiu padėti?
Tai skambėjo išties juokingai.Jis paėmė mano ranką ir aštrus jo žvilgsnis vėl įsmigo į mane.Žvilgsnis toks,kurį ne kartą jau buvau mačiusi.Mano pusbrolis,artima draugė,bendraklasis.Žvilgsnis tų,kurių su mumis jau nėra.Jie bandė gelbėtis:reabilitacijos centras,artimųjų pagalba,bet buvo per vėlu.
  Ir taip staiga suvokiau,ko jam reikia.Tačiau iš kur dabar gauti tą dozę-dūmą ar tabletę?
  Begalvodama jutau,kaip mane laikanti ranka stingsta,kūnas mėlsta,o stiklinės akys vis dar žvelgia, bet  jau nebepajudės.
  Nežinojau,ką daryti.Ką tik mano akyse užgeso žmogus.Aš jo nepažinojau,bet širdyje jausmas toks,kaip ir tada,kai netekau artimų žmonių.Galbūt todėl,jog jie išėjo Anapilin dėl tos pačios velnio neštos dovanos...