Išskridę paukščiai sugrįžta.Pasiklydę randa kelią namo.Visi, kas tik turi namus, į juos grįžta bet Erika ne...Tomas net pradėjo gailėtis,kad išvarė savo žmoną.Rytais, kai jam būdavo pagyrios, jis pradėdavo verkti.Verkė dėl to,kad jis šiukšlė,kad išvarė vienintelį žmogų, kuris jį mylėjo,verkė,kad jis buvo niekas,jam nevertėjo gyvent...Dieną Tomas bastydavosi gatvėm it koks valkata šuo.Tada jam iškildavo klausimas:,,Kodėl man skirtas toks likimas?‘‘.Jam atrodė,kad gal bestėbėdamas savo gyvenimą iš tolo,atsiras atsakymas.Bet jis neatsirasdavo...Vakare,po visų klajonių,Tomas pasukdavo jau pramintu taku-eidavo į smuklę.Jis turėjo numalšint savo skausmą,liūdesį.O gėrimas buvo liūdesio malšintojas...Taip Tomas ir gyveno diena iš dienos.Bet vieną dieną atsitiko kaikas..
Buvo diena.Saulėta diena.Tomas išėjo iš namų vėl ieškoti atsakymo į savo liūdesio klausimus.Jam atrodė,kad jis jau niekada jų neberas.
Einant siaura gatvele Tomas pamatė valkatą.,,Valkata kaip ir aš‘‘-pagalvojo Tomas.Bet jis apsiriko.Bet kaip jis galėjo apsirikti?Juk jie abu nususę valkatos,nusivylę gyvenimu.Ne,tarp jų buvo milžiniškas skirtumas.Tomas vaikščiojo liūdnas,nukabinęs nosį,neturėdamas vilties kabintis į gyvenimą.Kartais jam atrodydavo,kad geriau jau mirti.O valkata,nors ir buvo valkata,džiaugėsi gyvenimu.Jam džiaugsmo suteikdavo kiekvienas linksmas praeivis.Jei jis būtų galėj3s,jis būtų linksminęs žmones,bet jis to negalėjo.Tomas žvilgtelėjo į valkatą ir pamatė jo veide švytinčią šypseną.Tomas nustebo:
-Kodėl tu šypsaisi?Juk tu valkata.Tu neturi pinigų,namų,šeimos.Kodėl tu džiaugiesi?-paklausė šis.
-O kam man tie pinigai?Ar man jų reikės, kai keliausiu į amžinąjį teismą?-parodė į dangų.-Kodėl aš šypsausi?-lyg pats savęs paklausė.-Nes aš myliu gyvenimą.Nesvarbu,kad jis manęs nemyli.Juk, jei ir aš jo nemylėčiau,pradėčiau platinti blogio sėklas į žmonių širdis.O taip padaugėtų piktų žmonių,o iš jų ir vėl kiti,o iš jų ir vėl kiti...Ir t.t. ar įsivaizduotum pasaulį kupiną blogio,pykčio?Juk jis paprasčiausiai mirtų.Tai todėl aš ir šypsausi,-šyptelėjo.
-Bet ar tau neskauda širdies, kai matai linksmą,gražią šeimą?Juk ir pats norėtum tokią turėti.Ar nenorėtum?-nustebęs pasidomėjo Tomas.
-Aš džiaugiuos,kad kiti gali būti laimingi.Ir kodėl jei nori būti laimingu tau reikia šeimos?Juk net paukštelio pačirenimas į langą-didžiausias džiaugsmas,-vėl plati šypsena papuošė valkatos veidą.
Valandėlę Tomas buvo susimąstęs.Kodėl aš negaliu būti toks kaip jis?Kodėl man viskas taip niūru?-tokie klausimai jam vis šokčiojo mintyse.
-Beje,aš Haris.O tu kas toks būsi?-pertraukė tylą valkata Haris.
-Aš girtuoklis...-nurijo seilę Tomas.
-Girtuoklis?Girtuokliu būti negerai.Tu turi mesti gerti kitaip bus labai blogai.Tu turi iš naujo pamilt gyvenimą.Juk kažkada jį mylėjai.Ar ne?-kumščiu sau per delną suplojo Haris.-Beje, aš klausiau tavo vardo,-šyptelėjo.
-Aš Tomas.Žinau,kad aš turiu mesti gerti.Bet aš neįstengiu.Tas nuodas mane jau pavergė...-įkando sau į lūpą Tomas.
-Malonu susipažinti,Tomai,-valkata ištiesė delną.-Bet juk pasistengus galima kalnus nuversti.
-Malonu,-taip pat ištiesė delną Tomas.-Pasistengus galima kalnus nuversti...Na taip juk šiuolaikinė technika jau leidžia viską,-Tomas atsiduso.-Bet jei kalbėsim apie mane-tai jau nebeįmanoma.
-Kodėl?-nustebo Haris.-Juk tu gali.Gali savyje atrasti jėgų, jei tik to nori.Gali.Tereikia pasistengti.
Tomas atsiduso.Jo mintys vėl prisipildė klausimų.Jam atrodė,kad stebi savo gyvenimą iš šalies.Nuo pat gimimo iki dabar.Kiek nuopuolių ir pakilimų jame buvo...Kiek Tomas krito,krito,bet ir vėl pakilo.Jis taip gyveno, kol atsidūrė dabartinėj duobėj.Jis tylėjo.Kartais tylą sudrumsdavo pravažiuojanti mašina.Kartais praeinančių žmonių batų trepsėjimas.Kartais į Hario skardinę (kurioje jis rinko pinigus,kad išgyventų) įkrisdavo pinigai.Kartais.
-Papasakok apie save,-staiga ištarė Haris.
-Papasakot?
-Papasakok, kodėl tu tapai girtuokliu.Papasakok apie savo gyvenimą.Papasakok apie savo kritimus ir nuopuolius,-lyg atspėj3s Tomo mintis paprašė Haris.
Tomas pradėjo pasakot apie save.Apie savo vaikystę.Apie savo jaunystę.Apie visą gyvenimą.Apie savo žmoną, kuri taip mylėjo jį,kad atsisakė teisių į vaiką,o jos buvo atimtos tik iš Tomo.Jis net smulkiai nupasakojo savo sūnaus Karolio išvaizdą.Jis išpasakojo apie savo gyvenimą iki dabarties.
-Tik neužmiršk,negerk,-ištarė Haris, kai Tomas jau baigė savo pasakojimą.
-Gerai,-prižadėjo Tomas.
Tomas savo pažadą vykdė-jis nenuėjo į smuklę nei tą vakarą,nei paskui.Jis jau kelias savaites negėrė.Kol vėl pajuto tą beribį troškimą numalšint gilų liūdesį.Tas troškimas jį kankino kelias dienas, kol jis vėl nenumalšino jo-nenuėjo į smuklę...